Ilgą laiką galvojau, kad kiekvienas padarytas kadras turi atitikti tam tikrus kriterijus. Nuolatos savęs klausdavau ar kompozicija pakankamai gera, ar pakanka šviesos, ar pristatyčiau šią nuotrauką parodoje ir taip toliau. Toks mąstymas sukūrė daug įtampos, nenorėjau daryti klaidų. Galiausiai paklausiau savęs, kaip aš sukursiu kažką naujo, jei neleisiu sau suklysti?
Pastebėjau, kad nebejaučiu tiek džiaugsmo ir smalsumo kūryboje. Buvo aišku, kad turiu pakeisti savo požiūrį. Maždaug prieš metus nusprendžiau paleisti savo susikurtus lūkesčius. Norėjau išmokti kaip atsipalaiduoti ir mėgautis pačiu fotografijos procesu, per daug jo neanalizuojant. Tai reiškė, kad turėjau leisti sau klysti.
Galiausiai paklausiau savęs, kaip aš sukursiu kažką naujo, jei neleisiu sau suklysti?
Turiu pripažinti, kad pradžioje buvo gana sunku, nes vis dar girdėjau tą balsą savo galvoje, kuris kritikavo kiekvieną mano sprendimą. Tačiau pamažu išmokau jį nutildyti, pastebėti gražius dalykus ir juos fiksuoti dėl savo pačios malonumo.
Žinoma, aš vis vien peržiūrėdavau visas nuotraukas po ryškinimo ir nuspręsdavau ką noriu rodyti viešai. Skirtumas buvo tas, kad neverčiau savęs sugalvoti pavadinimo, kūrinio prasmės ar paaiškinimo kodėl aš viešai pristatau pasirinktą fotografiją. Susitelkiau į tai kas tame momente atrodė teisinga. Darbų viešinimas padėjo man įgyti daugiau pasitikėjimo savo meniniais sprendimais. Žinau, kad mano fotografijos ne visiems patiks ir tai yra visiškai normalu. Tikiu, kad labai svarbu ištraukti savo kūrinius iš stalčiaus, pristatyti juos kitiems ir pažiūrėti kas bus toliau.
Darbų dalinimasis viešuosiuose tinkluose padėjo man susiimti ir būti nuoseklesnei. Jei savo darbus matyčiau tik aš pati, po kiek laiko man jie nebeatrodytų pakankamai geri viešam rodymui. Matyt paslėpčiau juos kur nors iki to laiko kol sukursiu kažką „tobulo“.
Kaip atrodo mano kūrybinė rutina? Kai tik pajaučiu kūrybinį impulsą, pasiimu savo kamerą, įsidedu juostą ir einu pasivaikščioti aplink miestą ar į gamtą. Lėtai vaikščiodama stebiu aplinką ir atkreipiu dėmesį į įdomias kompozicijas, objektus ar žmones. Klausausi savo vidinės motyvacijos. Jei pajuntu staigų norą užfiksuoti tai ką matau, išsitraukiu savo kamerą. Paspaudusi užrakto mygtuką judu toliau, kad nepradėčiau permąstyti ar „tinkamai“ nufotografavau tai ką mačiau. Kartais nepajuntu vidinio noro įamžinti akimirką, net jei kompozicija nepakartojama. Tokiu atveju tiesiog duodu sau laiko ramiai pasimėgauti vaizdu savo akimis. Ne visi momentai privalo būti užfiksuoti su kamera.
Juostinė fotografija turi tam tikrus limitus, kurie padeda man labiau atsipalaiduoti kuriant. Kaip žinote, fotografuojant juostiniu fotoaparatu, nėra jokios galimybės iš karto peržiūrėti tai ką užfiksavote. Neįmanoma iki galo žinoti koks bus rezultatas kol neišryškinote juostelės. Būtent tai leidžia man atsikvėpti ir labiau mėgautis pačiu procesu. Jei fotografuočiau su skaitmenine kamera, turbūt padaryčiau papildomai penkis ar dešimt tos pačios kompozicijos kadrų tam, kad įsitikinčiau jog nufotografavau „tinkamai“. Su juostine kamera dažniausiai padarau tik vienintelį matomo vaizdo kadrą. Kadangi naudojuosi vidutinio formato kamera, turiu tik 12 kadrų juostelėje. Tai skatina mane sustoti, geriau įsižiūrėti, įsijausti į akimirką ir tik tada paspausti užrakto mygtuką. Ir to užtenka – nebelieka noro užsibūti ilgiau ir perdaryti nuotrauką. Net jeigu išryškinus juostelę nuotrauka neatrodo gerai, nesijaudinu dėl to. Kad ir koks gaunasi rezultatas, vis vien prisimenu ką jaučiau ir galvojau kai įamžinau tą vaizdą. Juostinė fotografija yra lėtas procesas, kurio metu galima pasimėgauti pastebėto vaizdo kelione nuo mygtuko paspaudimo iki išryškinto negatyvo.
Jei norite pamatyti daugiau Urtės Baranauskaitės fotografijų, sekite jos kūrybą Instagram @urtebara.
Daugiau apie Kurk Kurk veiklą galite sužinoti skaitydami mūsų tinklaraščio įrašus. Prašome aplankyti mūsų puslapį ir pamėgti mus per Facebook ar Instagram, kur skelbiame visas naujienas. Iki kito karto!
Populiarūs straipsniai
Komentarai