;)
Šią savaitę prie #ArtMillers iniciatyvos jungiasi grafikė, iliustracijų kūrėja Greta Liekytė, kitaip žinoma kaip Greta Alice. Kurk Kurk pakvietė Gretą pasikalbėti apie jos patirtį iliustruojant painų Ričardo Gavelio romaną „Vilniaus pokeris“, pasidalinti, kodėl kūryboje jai svarbus kūniškumas ir padiskutuoti apie kūno vaizdavimą populiariojoje kultūroje. Su Greta kalbasi Urtė Baranauskaitė ir Julija Panova.
Prieš porą metų Greta surengė ne vieną parodą, kuriose pristatė savo iliustracijas pagal Ričardo Gavelio romaną „Vilniaus pokeris“. Jos piešiniuose kuriami siužetai stipriai remiasi į žmogaus, jo kūno vaizdavimą. Kūnai, kuriuos vaizduoja menininkė, labai įvairūs – nepagrąžinti, atviri, kai kurių akims gal net provokuojantys ar nepatrauklūs.
Kalbant apie R.Gavelio romaną, dažnai minimas kūniškumas, kurį autorius naudoja siužeto vystymui, Vilniaus vaizdinio kūrimui. Literatūros kritikės Jūratės Čerškutės žodžiais „R. Gavelio kūryboje kūnas yra neatsiejamas nuo pasaulio sampratos, jis – tarsi pamatas pasauliui suvokti, kuris dažnai, o ypač „Vilniaus pokeryje“, susijęs su miesto pažinimu“.
Kodėl tavo kuriamame „Vilniaus pokerio“ pasaulyje tiek daug kūno vaizdavimo? Ar toks pasirinkimas buvo visiškai intuityvus ar visgi iš anksto apgalvotas?
Greta Alice (G.A.): Romane „Vilniaus pokeris“ atskleidžiama istorija per keturis pasakotojus, keturis skirtingus kūnus, keturis unikalius potyrius ir požiūrio taškus. Šis romano principas man natūraliai pasufleravo, kad pasitelkiant keturis skirtingus kūno vaizdavimo stilius aš taipogi galiu atskleisti keturias skirtingas istorijas. O Ričardo Gavelio pasakojamose istorijose kūno DAUG. Rašytojas nevegia drąsių ir net bjaurių epitetų kalbėdamas apie kūnus, drąsiai juos „paišo“ ilgomis pastraipomis, stipriai pabrėžia, kaip kūnas patiria, juda, keičia aplinką.
Šis fiziškumas, miesto atmosfera bei veikėjų daugiasluoksniškumas negrįžtamai įtraukė, ir man, kuriančiam žmogui, galvoje be paliovos sukosi mintis, kad norėčiau šį romaną vizualizuoti.
Gretos Alice iliustracijos R.Gavelio romanui „Vilniaus Pokeris“
Į ką kreipei daugiausia dėmesio kurdama iliustracijas pagal R. Gavelio romaną? Koks yra tavo kuriamas pasaulis ir jame egzistuojantys kūnai?
(G.A.): Daugelis perskaitę šį romaną apibūdina jį kaip slogų, tamsų ir purviną, tad pirmoji užduotis buvo surasti būdą, kaip jį vizualizuoti atskleidžiant savo mintis, perleidus romaną per savo asmeninį filtrą. Skaitydama romaną pirmą ir jau aštuntą kartą mintyse konstravau veikėjus pačiomis ryškiausiomis spalvomis, intesyviai kontrastais, sodriomis linijomis. Ne vienas parodos lankytojas manęs klausė, kur tokiame slegiančiame romane galima rasti ne pilką o rožinę spalvą? Bet manau čia ir yra smagioji dalis – kurdamas gali atskleisti pasaulį tokį, kokį matai ir jauti Tu.
Mus supanti aplinka yra prisotinta kūnų atvaizdų. Dažniausiai tie medijų transliuojami, mus supantys kūnai yra nerealistiški – neigiantys tai, kokie kūnai yra iš tikrųjų. Iš tavo piešinių galima susidaryti nuomonę, kad esi prieš tą prievartinę, labai siaurą kūno ir koks jis turėtų būti sąvoką. Stebint tavo kūrybą, gali atrodyti, jog ironizuoji, juokiesi iš šios kultūros.
Ar jauti, kad bandai priešintis esamiems kūno grožio standartams?
(G.A.): Nesu įsivardijusi sau tokios misijos. Gal skamba ir kiek liūdinančiai, bet kurdama nesiekiu pakeisti ar kaip kitaip perkonstruoti stebėtojo mąstysenos, gal labiau siūlau pasižvalgyti po mano matomą pasaulį – jame nevaizduoju nieko šokiruojančio ar netikėto, na, nebent tiems, kurie persisotinę televizijoje ir švieslenčių reklamose matomais tobulais įskrudusiais kūnais. Visas šis kūno kultas yra svarbus tiek, kiek mes jį priimame – tiek, kiek pirkėjas pasiruošęs kimšt į pirkinių maišą.
Kūnas mano kūryboje neatsiejamas objektas aplink kurį sukasi visos istorijos. Be jo negaliu pradėti nė vieno pasakojimo, jei jis nėra veikėjas, jis mažų mažiausiai visų veiksmų kaltininkas. Tad natūralu, kad mano kūriniuose atsiranda ir jaunas, ir senas, ir kreivas ar perdėtai ryškus kūnas. Toks, kokį gali sutikti troleibuse, pašte, laiptinėje – kasdienis ir tikras. Nematau prasmes jo koreguoti ar idealizuoti.
Manau, kad esami grožio ir estetikos standartai yra paprasčiausi rėmai, jiems lengviau kurti vaizdus, tekstus. Nepasakyčiau, kad dažnai atkreipiu dėmesį į šiuos standartus. Jie tokie įprasti, kad net nebeužkabina akies, nestebina nei išvalytos ir pervalytos reklamų nuotraukos, nei vis socialiniuose tinkluose išokančios makiažo ir tobulų blakstienų pamokėlių video. Man gera matyti įvairius žmones, tokį požiūrį taikau ir sau.
Tavo vaizduojami kūnai primena šaržą – kūniškumas galima sakyti perdėtas, sutirštintas. Ar tu ironizuoji tikrus kūnus, ar kaip tik bandai juos pavaizduoti taip, kad mes pamatytume ir netobulume grožį?
(G.A.): Būdami labai rimti mes pralošiame. Ne išimtis ir kūryba. Nesu ir nebuvau kūrėja, kuri perdėtai rimtai konstruoja vizualų pasaulį. Man patinka komunikuoti su stebėtoju ir kitais kūrėjais pasitelkiant ironiją ir sarkazmą. Pati savyje talpindama nemažą paketą kompleksų galiu jais kliautis ir tikslingai kūrybos pagalba baksnoti į jautrias vietas – tai kaip stimuliacinis masažas be fizinio kontakto. O tokie masažai geri! Pati juos labai mėgstu ir nudžiungu, kai stebint kitų kūrybą kartais jaučiu nepatogumą ar net savigraužą ir nusivylimą. Taigi bendrai, kūnas man priemonė komunikuoti.
Kodėl svarbu žmogui prisijaukinti, pamilti savo kūną, savo atspindį?
(G.A.): Manau atsimerkus ir pamačius kokie kūnai mus supa, tikri kūnai, kasdieniai kūnai, gyvi ir įvairūs, taptume mažiau kritiški sau. Viena iš liūdniausių žmogiškųjų silpnybių turbūt ir yra lyginimas – lyginimas vieno su kitu, savęs su tuo ar anuo, bet ne savęs su savimi. Lygindami savo kūną su kitu, mes tiesiog žaidžiame nelygių taisyklių žaidimą, kuris gali privesti prie didelio liūdesio, savigraužos ar net pykčio.
Ir man pačiai įdomu, ar tikrai po trijų susitikimų mes dar matome draugo kūną? Ar tas vizualus vertinimas nėra tik pirminis natūralus impulsas, kuris vėliau labai gražiai užsigožia?
Iliustracijų autorė Greta Alice
Mes dažnai jaučiamės nejaukiai su savo kūnu. Ar pati turi kokių metodų, kaip tai peržengti? Gal toks intuityvus kūnų piešimas tau veikia kaip savęs priėmimą skatinanti praktika?
(G.A.): Manau jaustis keistai dėl savo kūno yra visiškai normalu bei įprasta, nepaisant fizinio jutimo, save mes matome kur kas rečiau nei kitus, aplink mus esančius žmones. Savo veido mimikas, kūno judesius identifikuojame tik iš jausminės pusės, tad nieko keisto, kad ilgėliau žvelgdami į veidrodį galime pradėti jaustis keistai, svetimai. Lygiai kaip ir stebėti save nuotraukose – dažnai priėjus prie veidrodžio veido mimika staigiai pasikeičia, norom nenorom sukomponuojame veidą atspindyje taip, kaip esame įpratę save matyti, o jei į rankas patenka slapčia darytos nuotraukos stebimės, kad ten esame mes. Bet čia gal ir yra daug grožio?
Be perstojo piešdama kūnus nemažai detalių naudoju iš to, ką pastebėjau aplinkoje, ką jaučiu ir pastebiu savyje. Turbūt natūralu, kad tai kas domina, masina, natūrliai sugula į kūrybą, net ir tiesiogiai. O sugulus dar kartą priverčia pažvelgti kitaip, nes kurdama naudojuosi impulsais, o ne iš anksto ruoštais eskizais ar suplanuotais nuosekliais vaizdais.
Iliustracijų autorė Greta Alice
Ką tu reiški tuo kūniškumu?
(G.A.): Man kūnas yra pats artimiausias ir tolimiausias objektas tuo pačiu metu. Kiekvienas iš mūsų jį turi, jaučia, bet kiek iš mūsų jį supranta? Veidrodžio atspindys ir tai, kiek tiesos jame matome, vien suvokimas, kad be veidrodžio pagalbos saves išvysti mes nelabai ir turime progos. O kur sapnai, kuomet mes esame ir nesame tuo pačiu metu, ar gebėjimas plaukti, šokti, psichosomatiniai skausmai, ryškios emocijos ir šiurpuliukai išgirdus ar užuodus ką artimo. Pasitelkdama kūno vaizdavimą aš galiu komunikuoti su stebėtoju visomis pasaulio temomis, nes visos jos pirmiausia prisiliečia prie kūno.
Vaizduodama kūnus nesistengiu jų vaizduoti taisyklingai ir realistiškai, labiau pasiduodu impulsams ir emocijoms, todėl negaliu įvardinti, kad mano vaizudojami kūnai realesni nei vaizduojami reklamose. Žmogus labai lengvai asocijuoja save stebėdamas kitą – tai mus vienijantis objektas, todėl dažnai sulaukiu ir neigiamų reakcijų dėl savo kūrybos. Parodų metu stebėtojai dažnai klausia, kodėl negaliu kurti gražių vaizdų, kodėl verčiu stebėtoją jaustis nepatogiai, kodėl jį traumuoju ar kodėl tokį didelį dėmesį skiriu vyresnio amžiaus žmonių kūnų vaizdavimui. Manau, kad tai labai geras atsakymas, į klausimą kas arčiau tiesos. Kiekvienas iš mūsų turi susiformavęs unikalų požiūrį į kūną – tai lemia ir amžius, ir patirtys bei aplinka, kuri gali būti prisodrinta natūralių arba gerokai pagražintų kūnų. Su šiuo požiūriu mes vertiname tai ką matome ir konstatuojame, ar tai mums gražu. O čia iškyla klausimas, kodėl mes norime, kad viskas būtų gražu. Man grožis tai įvairovė, tad ją ir bandau atskleisti vaizduose.
Kokiais epitetais apibūdintum savo kuriamus kūnų atvaizdus? Į ką kreipi daugiausiai dėmesio?
(G.A.): Mano kūnai yra istorijos. Jie stebi pasaulį ir keičia jį, kiekvienas prisilietimas ar žingsnis turi atoveiksmį, o aš vizualiai bandau tai ištransliuoti.
Jei norite daugiau sužinoti apie Gretą Alice ir jos kūrybą, kviečiame aplankyti jos puslapį, bei sekti naujienas per Gretos Facebook paskyrą.
Daugiau apie Kurk Kurk veiklą galite sužinoti skaitydami mūsų tinklaraščio įrašus. Prašome aplankyti mūsų puslapį ir pamėgti mus per Facebook ar Instagram, kur skelbiame visas naujienas. Iki kito karto!
Populiarūs straipsniai
Komentarai